rodiklisAstralinės kelionės
+10
Rebeka
MANTAS
*Paula*
Rosita
Neeilinė
Mėlynas_Dangus
Sunny Day
Tomez
Rožinė
Tomėkaz
14 posters
Astralinės kelionės
Tomėkaz Pen. 09 21, 2012 7:50 am
Ar galima nutolti nuo savęs? Galima. Ir šįkart turima galvoje ne emocinė būsena, o tikras atsiskyrimas nuo savojo kūno. Šamanams ir jogams tokia patirtis – nieko keisto. O kas apie astralines keliones galėtų paliudyti nepatikliam europiečiui? Panašu, kad… fizikai.
Na, bet iš pradžių keli žodžiai apie tai, ką žino Amerikos indėnų šamanai. Mokslo pasauliui apie tai papasakojo žinomas antropologas Luisas Eduardas Luna, daugybę metų tyrinėjęs Amazonės šamanizmą. Ir viena jo paskelbtų išvadų teigia, kad būdami pakitusios sąmonės būsenos indėnų žiniuoniai „žvalgo” savo audinius ir organus tarytum apžiūrinėtų encefalogramą.
Taigi šamanizmui nesvetima ėjimo gilyn patirtis. O ar šamanai žino apie ėjimą priešinga kryptimi, kurį baltaodžiai vadina „išėjimu iš kūno” (populiarus angliškas terminas „Out of body experience” – OBE)? Europos šalyse užfiksuota nemažai liudijimų, papasakotų žmonių, kuriems teko išgyventi gyvybei pavojingas aplinkybes, dažniausiai klinikinę mirtį. Tuose gana skirtinguose pasakojimuose paprastai kartojasi viena įdomi detalė – ligonis stebi savo lovoje gulintį bejausmį kūną, sklandydamas virš jo palubėje, ir aiškiai mato sidabrinę giją, siejančią jį su tuo kūnu. Ką šamanai pasakytų apie spėjimą, kad mūsų sielos nėra suaugusios su kūnu, vadinasi, gali gyvuoti ir po fizinio kūno mirties? L. E. Luna primena, kad Amazonės šamanai, tarp kurių jis ilgai gyveno, kasdien gydydavo ligonius, todėl kiekvieną dieną leisdavosi į „anapusinę” kelionę, kur, pasak jų, sutikdavo mirusiųjų sielų. Taigi šamanai neabejoja, kad turime nemirtingas sielas. Juk viena yra perskaityti apie tai Evangelijoje ir visai kas kita patirti savo kailiu.
Pastaruoju metu išėjimą iš kūno (OBE) ėmėsi tirti ne vienas pasaulio universitetas. Įdomių išvadų yra paskelbę Virdžinijos (JAV) universiteto mokslininkai. Esą 14 proc. suaugusių šios valstijos gyventojų tikina, kad jiems yra tekę tai išgyventi, o tarp studentų net 25 proc. teigia turintys tokios patirties. Apibendrintais duomenimis, net 34 proc. apklaustųjų patvirtino, kad mažiausiai aštuonis kartus „jautėsi atsidūrę savo fizinio kūno išorėje”. Dauguma tiriamųjų aiškino, kad tas antrasis kūnas (astralas) yra tiksli fizinio kopija, tik jis yra perregimas, skaidrus. Kai kurie lygino jį su rūku arba baltu debesėliu, išlaikančiu nekintamą kiaušinio ar elipsės formą, turi savo magnetinį lauką, blausiai švyti ir su fiziniu kūnu yra sujungtas neįtikėtinai elastingu baltos šviesos siūlu.
2002-ųjų pabaigoje prestižinis mokslo populiarinimo žurnalas „Nature” supažindino su garsaus neurologo Olafo Banko tiriamuoju darbu, kurį jis su kolegomis atliko Ženevos universiteto ligoninėje. Prie epilepsija sergančios ligonės kūno, siekiant nustatyti neurologinį negalavimo šaltinį, buvo pritvirtinta per šimtas elektrodų. Elektros impulsais stimuliuojant dešiniąją smegenų žievės pusę, pacientė išgyvendavo įspūdžius, labai panašius į tuos, kuriais dalijasi žmonės, pasak jų, patyrę astralines keliones. Šis atradimas nepaaiškina paties „klajojančio astralo” fenomeno, bet nurodo, kurioje smegenų dalyje ši energija išsilaisvina.
Šiuo tyrimu nustatyti faktai sutampa su tais, kuriuos kadaise atskleidė astralinių kelionių tyrinėjimo pionierius Charles’as Tartas, „astralinėn kelionėn išsileidusi” žmogų tyręs encefa-lografu. Prietaisas užfiksavo neįprastą aktyvumą tose pačiose smegenų žievės srityse. Straipsnis žurnale, paprastai neįsileidžiančiame dalykų, oficialiai nepatvirtintų mokslo dogmos, leidžia manyti, kad mokslas pripažino tokį reiškinį iš tikrųjų egzistuojant ir rimtai imsis jį nagrinėti. O kol kas, deja, tenka kliautis subjektyviais astralines keliones patyrusiųjų pasakojimais. Seniausia iš knygų, kurioje išdėstyta astralinės kelionės teorija ir praktika, išleista 1929 m. Londone. „Astralinio kūno projekcija” pavadinto kūrinio autoriai – Herevvardas Garringtonas ir Sylvanas Josephas Muldoo-nas. Jų nuomone, astralinio silueto atsiskyrimas įrodo, kad sąmonė, retkarčiais neabejotinai atsitraukianti nuo kūno, gali veikti kaip tikrasis, savarankiškas, nors ir eterinis Aš.
Vis dėlto pats geriausias įrodymas to, kad astralinis antrininkas iš tikrųjų egzistuoja (ir spėjama sveria maždaug 64 g), yra nuo neatmenamų laikų gyvuojantis archetipinis tikėjimas juo. Jis minimas senoviniuose indų, tibetiečių, egiptiečių, graikų tekstuose, apie jį užsiminta ir Biblijoje. Senovės egiptiečiai vadino jį ba ir įsivaizdavo kaip paukštį žmogaus galva. Hebrajams jis buvo žinomas kaip ruac, Antikos graikams – eido-lon, o romėnams – larva. Rytų kultūros šalyse taoistai asmenybės astralinį antrininką vadino tank, o Tibeto gyventojai ir šiais laikais tebevadina jį bardo. Indijoje budistai nemažai gali papasakoti apie rupa, o senovinių indiškų tikėjimų atstovai įvardija tai pranamayakosha arba lingasharira. Europos Šiaurėje, Norvegijoje, toji dvasia turėjo pavadinimą vardogr arba fylgia. Tolimi vokiečių protėviai vadino ją/ucfe/ arba doppelganger, o škotų – talach.
Apie astralines keliones seniai žinoma Indijoje. Šioje šalyje jos iki šiol aktyviai praktikuojamos. Tenykščiai asketai, tiek gyvenusieji senaisiais laikais, tiek ir mūsų amžininkai, geba gana lengvai atskirti astralinį kūną nuo fizinio. Kaip aiškina patys, pakanka atsigulti, visiškai atpalaiduoti kūną ir ištuštinti, nuraminti protą, o tada užteks vienos vienintelės minties, kuri įkvėps sielą kilti aukštyn ir išves ją iš kūno.
Vakarų pasaulyje taip pat yra žinoma mistikų, gebėjusių išsikviesti savo astralinį antrininką ar net būti tuo pat metu keliose vietose. Vienas ryškiausių tokio reiškinio pavyzdžių siejamas su kardinolo Alfonso de Liguo-rio vardu. Šis aukštas dvasininkas keletą dienų meldėsi užsisklendęs savo kambaryje Arieto diecezijoje, bet tuo pat metu visas būrys prelatų galėjo prisiekti matę jį prie mirštančio popiežiaus Klemenso XIV patalo. Gebėjimu vienu metu būti keliose vietose esą pasižymėję vokiečių poetas Johannas VVolfgangas Goethe, anglų poetas George’as Byronas, taip pat rusų carienė Jelizaveta Romanovą.
Iš gausybės įspūdžių, kuriuos žmonės pasakoja patyrę tada, kai buvo išėję už savojo kūno ribų, atrinkus nuolat pasikartojančius, potyrius buvo sukurtas schematiškas astralinės kelionės paveikslas. Pasak liudininkų, dažniausiai įžanga į tokią būseną yra netikėtai užklupęs paralyžiaus ir visiškos nejautros pojūtis. Kai kurie pasakoja girdėję keistą švilpesį arba traškesį, kuriuos tuo pat metu lydi keistas teliūskavimasis krūtinėje ir galvoje. Dar kiti tikina pajutę spazmiškus raumenų susitraukimus, prasidėjusius ties keliais ir lyg banga nusiritusius iki viršugalvio.
Visi tie nemalonūs pojūčiai netrukus pradingsta. Pats „išėjimo” momentas dažniausiai susijęs su tamsos ar tamsaus tunelio išgyvenimu. Paskui įsisąmonina tą atsiskyrimą, o gal tiksliau sakyti – susidvejinimą, nes pamato ir stebi savo kūną iš šalies, dažniausiai iš aukščiau. Daugelis tą akimirką pajunta neapsakomą laisvės ir palaimingos ramybės būseną. Kai kurie tikina aiškiai jutę kažkokios kitos dvasinės esybės artumą, jos norą padėti.
Astralinė kelionė palieka prisiminimą, kaip malonu sklandyti erdvėje, be jokių materialiai tikrovei būdingų suvaržymų ir apribojimų. Įgudęs šio reiškinio tyrinėtojas Robertas Monroe teigia, kad astralinis žygis galimas trijuose lygmenyse. Pirmoji, žinoma, yra fizinė realybė, kurioje gyvename. Antroji – nemateriali erdvė, kurioje mums žinomi fizikos dėsniai negalioja. Ten atsiveria giliausios paslaptys, susijusios su tuo, ką šiame pasaulyje vadiname dangumi ir pragaru, galima bendrauti su bekūnėmis aukštosios dvasios būtybėmis. Ten galime susitikti kitų dabar gyvenančių žmonių astralinius kūnus, mirusių artimųjų vėles, kitokias bekūnes esybes ir dvasias globėjas. Trečioji, anot R. Monroe, yra į mūsiškį pasaulį labai panaši fizinė erdvė, galima sakyti, paralelinė tikrovė, kurioje visi gyvuojame savo antrininkų pavidalu.
Tyrimai parodė, kad astralinė „kelionė” gali tęstis kelias minutes arba kelias valandas, tačiau „keliautojui” ji visada atrodo gerokai ilgesnė. Iš jos žmonės grįžta jausdamiesi, kad gavo patirti aukščiausią malonumą bei palaimą, ir, žinoma, trokšta tą neįtikėtiną, įkvepiančią patirtį išgyventi dar kartą. Beje, astralinės kelionės iš esmės pakeičia žmogaus požiūrį į mirtį, jis tiesiog liaujasi jos paniškai bijoti.
Tiek apie astralines keliones gali papasakoti Amazonės regiono šamanai, indų jogai, graikų mąstytojai, šventieji, evangelistai, ezoterikos žinovai, J. W. Goethe, R. Monroe… Tačiau lemiamus šio reiškinio įrodymus greičiausiai pateiks fizikai. Jeigu tik ras, kaip atmesti tikimybę, kad vizijos gimsta pačioje smegenų žievėje, ir įrodys, kad tam tikros, smegenų žievės sritys yra lyg biologinė antena, gebanti priimti vaizdinius, siunčiamus iš kitų matavimų tikrovės.
Informacijos šaltinis
Ar patys kada bandėte? Gal jums pavyko? O gal žinote apie astralines keliones daugiau?
Tomėkaz- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 10
Join date : 2012-09-20
Age : 26
Re: Astralinės kelionės
Rožinė Pen. 09 21, 2012 12:29 pm
Esam su draugais bandę, nieko nepavyko, nežinau ar tiket ar ne ;ss
Rožinė- BANNED
- Pranešimų skaičius : 10
Join date : 2012-09-21
Re: Astralinės kelionės
Tomez Tr. 10 03, 2012 7:17 pm
Draugė bandė, tipo pavyko bet paskui išaiškėjo kad prasimanė viską;DD
Nežinau, netikiu aš. :roll:
Nežinau, netikiu aš. :roll:
Tomez- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 39
Join date : 2012-09-19
Sunny Day- Moderatorė
- Pranešimų skaičius : 48
Join date : 2012-09-21
Re: Astralinės kelionės
Mėlynas_Dangus Sk. 12 16, 2012 2:25 am
kai pamaciau pavadinima pagalvojau kad cia kazkokios keliones:DDDDDd
Mėlynas_Dangus- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 30
Join date : 2012-09-20
Neeilinė- Patyręs(usi)
- Pranešimų skaičius : 91
Join date : 2012-12-07
Age : 25
Miestas : Kaunas.
Re: Astralinės kelionės
Rosita Pen. 03 29, 2013 9:09 pm
Aš apie tai pasidomėjau, nes mane jos labai domina, štai šiek tiek daugiau :
Vienas netikėčiausių ir įdomiausių pranešimų yra apie mergaitę, vardu Emi, iš Gilingemo Kente. 1993 m., būdama trejų metukų, ji jau „mirė”
keletą kartų ir dėl to patyrė atsiskyrimą nuo kūno. Emi turi retą smegenų funkcinį sutrikimą, kuris pasireiškia kai kuriems vaikams iki ketverių metų amžiaus. Dėl šio sutrikimo jie krinta, praradę sąmonę esant menkiausiam šokui ir minutę ar kiek ilgiau atrodo negyvi, po to jie visiškai pasveiksta. Emi tėvus pribloškė tai, kad jų dukrelė pasakojo jiems, kaip išeidavo iš savo kūno, ištikus priepuoliams. Vėliau ji galėdavo smulkiai nupasakoti visas pastangas ją atgaivinti, visus pokalbio žodžius, tarytum ji būtų viską stebėjusi nuo palubių.
Skeptikai neigia tokį potyrį, priskirdami jį smegenų kūrybai. Jų teigimu, yra įmanoma sukurti vietos vaizdo planą, kaip tai atliekama kompiuteriais sukant vaizdus ir sukuriant trimatės erdvės vaizdą iš užprogramuotų pradinių duomenų, įvestų į kompiuterį. Bet tai nepaaiškina, kaip išgyvenusieji tą potyrį vėliau gali apibūdinti pokalbį, vykusį tuo metu greta jų kūno, ir matyti veiksmus, atliekamus tuo momentu, jei patys
normaliu būdu negalėjo jų matyti.
Dženė Rendls tyrė atvejį su penkerių metukų berniuku, kuriam Mersisaido ligoninėje buvo įstatytas dirbtinis plastmasinis širdies vožtuvas.
Atsigavęs jis nuoširdžiai paklausė mamos, kodėl daktarai operacijos metu nereagavę, nekalbėję su juo, kai jis juos kalbinęs. Jis primygtinai tikino, kad tuo metu sklandęs prie lubų ir stebėjęs, kas vyksta apačioje. Jis apibūdino vožtuvą, kuris buvo įstatytas į jo kūną, nors iš tikrųjų anksčiau
niekada nebuvo jo matęs. Seselė, dalyvavusi operacijoje, patvirtino, kad berniuko nupasakotasis tiksliai sutampa su tikruoju vožtuvu.
Kai kurie žmonės tiki, kad atsiskyrimo nuo kūno metu jie aplanko kitą erdvę anapus šio pasaulio ir susitinka keistas būtybes.
♦♦♦
Prieš keletą metų Piteris Hougas kalbėjosi su Steriliu Melingu, kuris papasakojo apie savo keistas klajones ir susitikimus su kito pasaulio būtybėmis „astralinėje plotmėje”. Tuo laiku ponas Melingas buvo sveikas žvalus šešiasdešimtmetis. Jo išgyvenimai prasidėjo 1980 m. vasarą, kai jis pietavo ir žiūrėjo pro langą. Priešais gyveno senyva dama, kuriai socialinės rūpybos tarnyba pristatydavo pietus į namus. Jis žvelgė į siaurą kelią, tikėdamasis išvysti ją, stovinčią prie lango ir laukiančią pietus vežiojančio automobilio. Ten tikrai kažkas stovėjo, bet ne senyva dama. Toje vietoje stovėjo ir žvelgė į jį jo velionės motinos vėlė.
Ji stovėjo, rankomis įsirėmusi į klubus, griežta it statula, su šaliku, kurį, gyva būdama, dažnai apsisiausdavo. Netikėdamas savo akimis, ponas
Melingas priėjo arčiau prie lango, bet jį sukaustė baimė ir jis nusigręžė. Tada lėtai jis pažvelgė dar kartą, bet akmeninės sustingusios motinos
vaizdinys vis dar buvo ten. Vaizdinys – dienos šviesoje – išsilaikė beveik aštuonias minutes. Galiausiai ji nusisuko, ir lange pasirodė pažįstamos
senyvos kaimynės veidas. Šis reiškinys pasikartojo po dviejų savaičių, tomis pačiomis aplinkybėmis.
Prieš prasidedant ANK potyriui prilygstantiems įvykiams, ponui Melingui atsitiko toks dalykas. Vieną rytą, apie aštuntą valandą, jį pažadino
skambutis. Netikėtai jis išgirdo žingsnius už namo ir pažįstamus vaikų balsus. Jis sugrįžo į savo vaikystės laikotarpį: rinko anglies gabalus iš vietinio karjero per 1926 m. visuotinį streiką. Jo akys sužiuro į taškelį, kabantį virš lovos per dvi pėdas, ir suvokė, jog būtybė tvyro virš jo. Tada balsas jo mintyse prabilo. „Taip, tu išgirsi juos”, – mįslingai tarė jis. „Tu nemiršti, juk žinai!” Balsas buvo jo motinos. Nuo to laiko ligi 1981 m. lapkričio ponas Melingas užfiksavo daugiau kaip dvidešimt nenormalių išgyvenimų, kurie paprastai buvo susiję su atsiskyrimu nuo kūno būsena. Dažniausiai tai atsitikdavo prieš užmiegant.
Iš pradžių pasirodydavo mažytė melsvos švieselės dėmelė, smeigtuko galvutės dydžio, ir kabodavo per devynis colius virš lovos. Po kelerių naktų švieselė ėmė pulsuoti, išsiplėtė ligi žirnio dydžio ir tapo įvairiaspalvė. Švieselė pranykdavo, kai ją užliedavo mėnulio pilnatis su juodais tamsiais debesimis, greitai praslenkančiais skersai jos paviršiaus. Debesys tirštėdavo, ir likdavo šviesos ratas. Tomis minutėmis Stenlis Melingas būdavo traukiamas į šviesos žiedą ir pro jį…
Prisimindamas keistus epizodus iš savo kelionių pro žiedą, ponas Melingas labai stengėsi įtikinti Piterį Hougą, kad jo nuotykiai buvę aiškūs ir „tikroviški”. Per savo pirmą ir antrą kelionę jis pasijuto esąs ilgame vamzdyje ar tunelyje. Kitame gale buvo akis, stebinti jį. Antro apsilankymo metu jis jau galėjo įžiūrėti, jog veidas buvęs vyriškio. Ponas Melingas tarytum jautė, jog vyras apžiūrinėjo jį pro mikroskopą. Mėnulio vizijos tęsėsi tamsoje, kambaryje, ir kai debesys užklodavo viską, išskyrus aurą, jis pajusdavo keliamas aukštyn ir traukiamas pro ją. Prieš jį atsiverdavo egzotiški vaizdai. Vienos tokios kelionės metu jis matė gražią pastoralinę medžių ir gėlių aplink ežerą sceną. Ežero viduryje siūbavo valtelė, joje sėdėjo žmogus. Tas žmogus stebėjo poną Melingą, kuris taip pat žvelgė į jį.
Kartą jis nukeliavo į nykią dykumą, nuklotą akmenimis. Ten jis taip pat regėjo žmogų, sėdintį ant didelio akmens ir įdėmiai žvelgiantį į poną Melingą. Tos figūros iškildavo daug kartų ir įvairiais pavidalais. Visiems jiems buvo būdinga vienoda elgsena – visada vieniši, niekada nekalbą, nejudą ir visada jaučią įsibrovėlį. Dauguma vyriškių buvo užsienietiškos išvaizdos, gal graikiškos, gelsvai žalios odos spalvos, barzdoti ir trumpai
kirptais tankiais banguotais plaukais. Buvo ir keletas išimčių. Žmogus dykumoje, pavyzdžiui, vilkėjo ilgą apsiaustą ir buvo be plaukų.
♦♦♦
Yra patikimų įrodymų, kad tam tikrose situacijose žmogus nugrimzta į kažkokią keistą būseną. Žmogus tarsi atsijungia nuo išorinio pasaulio: nereaguoja į garsą, šviesą, balsus, nejuda. Tačiau jo sąmonė tuo metu ir toliau aktyviai veikia, tik kažkokiu kitu, visiškai skirtingu nuo įprastinio, režimu. Panašu, kad esant taip vadinamai pakitusiai sąmonės būsenai arba astralinei kelionei, atsiranda ypatingas aplinkos suvokimo būdas. Nepaaiškinamu būdu žmogui tampa prieinama informacija, kurios jis jokiais būdais negalėjo suvokti savo jutimo organais. Daugelis tų žmonių, kuriems teko patirti astralinę kelionę, tvirtina, kad jų sąmonė (siela, dvasia, protas) atsiskyrė nuo kūno ir savarankiškai keliavo.
Štai ką papasakojo žinomas rusų dramaturgas Viktoras Rozovas: “Kai aš ėmiau taisytis po sunkios ligos, mano draugai, gydytojas patarė atlikinėti vieną jogos pratimą: atsigulti ant nugaros ir atpalaiduoti visus kūno raumenis… Tai štai, aš atsipalaidavau, atsipalaidavau ir staiga pajutau, kad palikau savo kūną ir į aplinką išėjau kažkoks antrasis, bekūnis, tačiau tuo pačiu metu visiškai konkretus “Aš” ir ėmiau vaikščioti po kabinetą… Šis mano antrasis “Aš” aiškiai matė ant lovos gulintį mano kūną… Aš išsigandau, ėmiau judinti rankas ir kojas. Antrasis “Aš” išnyko, tarsi sugrįžo į mane…”.
Šias “astralines keliones” galima būtų paskelbti haliucinacijomis, tačiau patikimi liudijimai žmonių, patyrusių jas, to neleidžia daryti. Pvz., penkerių metų berniukui buvo atliekama širdies operacija – keičiamas širdies vožtuvas. Operacijos metu berniukas patyrė atsiskyrimą nuo kūno, o vėliau smulkiai papasakojo, kaip atrodė širdies vožtuvas, kurį jam gydytojai įstatė į širdį. O juk visą tą laiką berniukas buvo narkozės būsenoje ir tikrai nieko negalėjo matyti.
Rusijos Mokslų akademijos Žmogaus smegenų instituto mokslininkai pastebėjo, kad gimdymo metu į gimdyvės psichikos paviršių išmetami ištisi blokai įvairių, anksčiau neužregistruotų neįprastų fenomenų. Kai kurios gimdyvės jautėsi tarsi “pakilusios nuo žemės”, kai kurios “skraidė” arba “stebėjo save iš šalies”. Absoliučiai visos moterys tvirtina, kad tuo metu visiškai išnyko skausmas. Kas dešimta moteris savo reginiuose matė ryškiai ir pagreitintai rodomą nugyventą gyvenimą.
Mokslininkai, specialiais klinikiniais metodais (hipnozė, speciali meditacija ir kt.) stengdamiesi sukelti astralines keliones, bando suprasti, kas tuo metu vyksta žmogaus smegenyse. Pasirodo, pereinant į astralinį kūną, iš pradžių pastebimas gana didelis aktyvumo padidėjimas dešiniajame pusrutulyje (su juo susiję suvokimas, erdvinis mąstymas, kūrybiniai sugebėjimai). Vis giliau pereinant į astralą, galvos smegenų žievės veiklos aktyvumas ima mažėti, o kartais – gilaus transo būsenoje – ir visiškai išnyksta. O juk mes manome, kad būtent smegenys, ir ypač jų žievė, kuriai priskiriamos “aukščiausios” intelektualios funkcijos, užtikrina informacijos suvokimą ir apdorojimą. Ir štai – “veikla išnyksta”!
Mokslininkai kol kas bando paaiškinti, kad astralinių kelionių metu organizme ima veikti kažkokie ypatingi, normalioje būsenoje neveikiantys mechanizmai, kurių “kilmė ir veikimo principas iki šiol lieka nežinomas”. Ezoterikai tai bando paaiškinti taip: “subtilioji” informacija, kuri mus pasiekia minčių vaizdiniais, priimama mūsų “subtiliųjų kūnų” ir per ypatingus energetinius centrus (čakras) patenka į ypatingus smegenų centrus. Ten informacija suprantama kaip kokie vaizdiniai ar “balsas iš aukščiau”.
Tiesa tai ar ne, kol kas mes nežinome. Tik mokslininkai sutinka su tuo, kad esant astralinei kelionei, labai pasikeičia laiko ir erdvės suvokimas. Žmogus gali persikelti į tolimą praeitį, netgi į tuos laikus, apie kuriuos neturi visiškai jokio supratimo. Pvz., galima papasakoti atvejį, kuris įvyko, kad vienas psichologas gydymo tikslais sukėlė astralinę kelionę vienam pacientui.
Paprastas darbininkas, niekada nesidomėjęs istorija, save pamatė Senovės Egipte dirbančiu balzamuotoju. Grįžus iš astralo į normalią būseną, vyras smulkiai papasakojo visą mumifikacijos procesą. Šį aprašymą perskaitė specialistas-egiptologas, kuris pasakė, kad tai – gryna tiesa. Dar daugiau, darbininko pasakojime buvo tokių detalių, apie kurias specialistai tik spėjo, kad jos buvo.
Kitu atveju žmogus astralinės kelionės metu dalyvavo kare tarp Anglijos ir Ispanijos, kuris vyko XVI-ame amžiuje. Jis buvo šventikas ir lydėjo ispanų karius. Žuvo apsuptoje Dunanoro tvirtovėje (vakarinė Airijos dalis) kartu su kitais ispanų kariais. Vienu metu ant savo rankos pamatė žiedą su antspaudu, ant kurio buvo išgraviruoti kažkokie inicialai. Po seanso, vyras nupiešė vizijose pamatytą žiedą. Jam pačiam pasidarė įdomu, todėl ėmė studijuoti archyvuose esančią medžiagą. Pasirodo, kelionės metu matytas epizodas – realus istorinis faktas. Archyvuose netgi pavyko rasti dokumentą, kuriame buvo nurodytas šventiko, lydėjusio ispanų karius šiame žygyje, vardas. Jis visiškai sutapo su inicialais, išgraviruotais ant žiedo.
Kelionėse į praeitį yra dar vienas įdomus momentas: žmogus save mato visiškai nepanašų į dabartinį. Gali viskas skirtis – ūgis, akių, plaukų ar odos spalva, svoris, netgi lytis. Tačiau vis tiek žmogus įsitikinęs: tai Aš!
Astralinių kelionių metu galima per keletą minučių su visomis smulkmenomis nugyventi ištisus gyvenimo metus. O kartais laikas visiškai sustoja. Štai ką pasakojo vienas iš pacientų: “Staiga pajutau absoliučią tuštumą, tarsi laikas visiškai sustojo. Nebuvo jokio anksčiau, vėliau, viršuje, apačioje, čia, tenai”. Tokioje būsenoje ir erdvė nebėra kliūtis – galima persikelti į bet kurią Žemės vietą, galima atsidurti kituose pasauliuose. Vienas dailininkas taip papasakojo apie astralinių kelionių metu matytus vaizdinius: “Aš patekau į besikeičiančią juodą erdvę, kur netgi “šviesos” spinduliai buvo juodi. Juodi siūlai sudėtingu tinklu apraizgė šią juodą erdvę. Šie siūlai sudarė nuostabaus grožio figūrą – gėlelę. Ji buvo tarsi apskaičiuota su matematiniu tikslumu… Nauji pasauliai skriejo į mane arba aš skriejau į juos, juose…”
Tokia būsena gali būti paaiškinama tuo, kad astralinės kelionės metu žmogus gali nugrimzti į kosmoso lauko realybę, kurioje gali “atsiverti” tie matavimai, kurie nesuvokiami įprastiniame mums pasaulyje.
♦♦♦
Šaltinis - Apiemistika.lt
Vienas netikėčiausių ir įdomiausių pranešimų yra apie mergaitę, vardu Emi, iš Gilingemo Kente. 1993 m., būdama trejų metukų, ji jau „mirė”
keletą kartų ir dėl to patyrė atsiskyrimą nuo kūno. Emi turi retą smegenų funkcinį sutrikimą, kuris pasireiškia kai kuriems vaikams iki ketverių metų amžiaus. Dėl šio sutrikimo jie krinta, praradę sąmonę esant menkiausiam šokui ir minutę ar kiek ilgiau atrodo negyvi, po to jie visiškai pasveiksta. Emi tėvus pribloškė tai, kad jų dukrelė pasakojo jiems, kaip išeidavo iš savo kūno, ištikus priepuoliams. Vėliau ji galėdavo smulkiai nupasakoti visas pastangas ją atgaivinti, visus pokalbio žodžius, tarytum ji būtų viską stebėjusi nuo palubių.
Skeptikai neigia tokį potyrį, priskirdami jį smegenų kūrybai. Jų teigimu, yra įmanoma sukurti vietos vaizdo planą, kaip tai atliekama kompiuteriais sukant vaizdus ir sukuriant trimatės erdvės vaizdą iš užprogramuotų pradinių duomenų, įvestų į kompiuterį. Bet tai nepaaiškina, kaip išgyvenusieji tą potyrį vėliau gali apibūdinti pokalbį, vykusį tuo metu greta jų kūno, ir matyti veiksmus, atliekamus tuo momentu, jei patys
normaliu būdu negalėjo jų matyti.
Dženė Rendls tyrė atvejį su penkerių metukų berniuku, kuriam Mersisaido ligoninėje buvo įstatytas dirbtinis plastmasinis širdies vožtuvas.
Atsigavęs jis nuoširdžiai paklausė mamos, kodėl daktarai operacijos metu nereagavę, nekalbėję su juo, kai jis juos kalbinęs. Jis primygtinai tikino, kad tuo metu sklandęs prie lubų ir stebėjęs, kas vyksta apačioje. Jis apibūdino vožtuvą, kuris buvo įstatytas į jo kūną, nors iš tikrųjų anksčiau
niekada nebuvo jo matęs. Seselė, dalyvavusi operacijoje, patvirtino, kad berniuko nupasakotasis tiksliai sutampa su tikruoju vožtuvu.
Kai kurie žmonės tiki, kad atsiskyrimo nuo kūno metu jie aplanko kitą erdvę anapus šio pasaulio ir susitinka keistas būtybes.
♦♦♦
Prieš keletą metų Piteris Hougas kalbėjosi su Steriliu Melingu, kuris papasakojo apie savo keistas klajones ir susitikimus su kito pasaulio būtybėmis „astralinėje plotmėje”. Tuo laiku ponas Melingas buvo sveikas žvalus šešiasdešimtmetis. Jo išgyvenimai prasidėjo 1980 m. vasarą, kai jis pietavo ir žiūrėjo pro langą. Priešais gyveno senyva dama, kuriai socialinės rūpybos tarnyba pristatydavo pietus į namus. Jis žvelgė į siaurą kelią, tikėdamasis išvysti ją, stovinčią prie lango ir laukiančią pietus vežiojančio automobilio. Ten tikrai kažkas stovėjo, bet ne senyva dama. Toje vietoje stovėjo ir žvelgė į jį jo velionės motinos vėlė.
Ji stovėjo, rankomis įsirėmusi į klubus, griežta it statula, su šaliku, kurį, gyva būdama, dažnai apsisiausdavo. Netikėdamas savo akimis, ponas
Melingas priėjo arčiau prie lango, bet jį sukaustė baimė ir jis nusigręžė. Tada lėtai jis pažvelgė dar kartą, bet akmeninės sustingusios motinos
vaizdinys vis dar buvo ten. Vaizdinys – dienos šviesoje – išsilaikė beveik aštuonias minutes. Galiausiai ji nusisuko, ir lange pasirodė pažįstamos
senyvos kaimynės veidas. Šis reiškinys pasikartojo po dviejų savaičių, tomis pačiomis aplinkybėmis.
Prieš prasidedant ANK potyriui prilygstantiems įvykiams, ponui Melingui atsitiko toks dalykas. Vieną rytą, apie aštuntą valandą, jį pažadino
skambutis. Netikėtai jis išgirdo žingsnius už namo ir pažįstamus vaikų balsus. Jis sugrįžo į savo vaikystės laikotarpį: rinko anglies gabalus iš vietinio karjero per 1926 m. visuotinį streiką. Jo akys sužiuro į taškelį, kabantį virš lovos per dvi pėdas, ir suvokė, jog būtybė tvyro virš jo. Tada balsas jo mintyse prabilo. „Taip, tu išgirsi juos”, – mįslingai tarė jis. „Tu nemiršti, juk žinai!” Balsas buvo jo motinos. Nuo to laiko ligi 1981 m. lapkričio ponas Melingas užfiksavo daugiau kaip dvidešimt nenormalių išgyvenimų, kurie paprastai buvo susiję su atsiskyrimu nuo kūno būsena. Dažniausiai tai atsitikdavo prieš užmiegant.
Iš pradžių pasirodydavo mažytė melsvos švieselės dėmelė, smeigtuko galvutės dydžio, ir kabodavo per devynis colius virš lovos. Po kelerių naktų švieselė ėmė pulsuoti, išsiplėtė ligi žirnio dydžio ir tapo įvairiaspalvė. Švieselė pranykdavo, kai ją užliedavo mėnulio pilnatis su juodais tamsiais debesimis, greitai praslenkančiais skersai jos paviršiaus. Debesys tirštėdavo, ir likdavo šviesos ratas. Tomis minutėmis Stenlis Melingas būdavo traukiamas į šviesos žiedą ir pro jį…
Prisimindamas keistus epizodus iš savo kelionių pro žiedą, ponas Melingas labai stengėsi įtikinti Piterį Hougą, kad jo nuotykiai buvę aiškūs ir „tikroviški”. Per savo pirmą ir antrą kelionę jis pasijuto esąs ilgame vamzdyje ar tunelyje. Kitame gale buvo akis, stebinti jį. Antro apsilankymo metu jis jau galėjo įžiūrėti, jog veidas buvęs vyriškio. Ponas Melingas tarytum jautė, jog vyras apžiūrinėjo jį pro mikroskopą. Mėnulio vizijos tęsėsi tamsoje, kambaryje, ir kai debesys užklodavo viską, išskyrus aurą, jis pajusdavo keliamas aukštyn ir traukiamas pro ją. Prieš jį atsiverdavo egzotiški vaizdai. Vienos tokios kelionės metu jis matė gražią pastoralinę medžių ir gėlių aplink ežerą sceną. Ežero viduryje siūbavo valtelė, joje sėdėjo žmogus. Tas žmogus stebėjo poną Melingą, kuris taip pat žvelgė į jį.
Kartą jis nukeliavo į nykią dykumą, nuklotą akmenimis. Ten jis taip pat regėjo žmogų, sėdintį ant didelio akmens ir įdėmiai žvelgiantį į poną Melingą. Tos figūros iškildavo daug kartų ir įvairiais pavidalais. Visiems jiems buvo būdinga vienoda elgsena – visada vieniši, niekada nekalbą, nejudą ir visada jaučią įsibrovėlį. Dauguma vyriškių buvo užsienietiškos išvaizdos, gal graikiškos, gelsvai žalios odos spalvos, barzdoti ir trumpai
kirptais tankiais banguotais plaukais. Buvo ir keletas išimčių. Žmogus dykumoje, pavyzdžiui, vilkėjo ilgą apsiaustą ir buvo be plaukų.
♦♦♦
Yra patikimų įrodymų, kad tam tikrose situacijose žmogus nugrimzta į kažkokią keistą būseną. Žmogus tarsi atsijungia nuo išorinio pasaulio: nereaguoja į garsą, šviesą, balsus, nejuda. Tačiau jo sąmonė tuo metu ir toliau aktyviai veikia, tik kažkokiu kitu, visiškai skirtingu nuo įprastinio, režimu. Panašu, kad esant taip vadinamai pakitusiai sąmonės būsenai arba astralinei kelionei, atsiranda ypatingas aplinkos suvokimo būdas. Nepaaiškinamu būdu žmogui tampa prieinama informacija, kurios jis jokiais būdais negalėjo suvokti savo jutimo organais. Daugelis tų žmonių, kuriems teko patirti astralinę kelionę, tvirtina, kad jų sąmonė (siela, dvasia, protas) atsiskyrė nuo kūno ir savarankiškai keliavo.
Štai ką papasakojo žinomas rusų dramaturgas Viktoras Rozovas: “Kai aš ėmiau taisytis po sunkios ligos, mano draugai, gydytojas patarė atlikinėti vieną jogos pratimą: atsigulti ant nugaros ir atpalaiduoti visus kūno raumenis… Tai štai, aš atsipalaidavau, atsipalaidavau ir staiga pajutau, kad palikau savo kūną ir į aplinką išėjau kažkoks antrasis, bekūnis, tačiau tuo pačiu metu visiškai konkretus “Aš” ir ėmiau vaikščioti po kabinetą… Šis mano antrasis “Aš” aiškiai matė ant lovos gulintį mano kūną… Aš išsigandau, ėmiau judinti rankas ir kojas. Antrasis “Aš” išnyko, tarsi sugrįžo į mane…”.
Šias “astralines keliones” galima būtų paskelbti haliucinacijomis, tačiau patikimi liudijimai žmonių, patyrusių jas, to neleidžia daryti. Pvz., penkerių metų berniukui buvo atliekama širdies operacija – keičiamas širdies vožtuvas. Operacijos metu berniukas patyrė atsiskyrimą nuo kūno, o vėliau smulkiai papasakojo, kaip atrodė širdies vožtuvas, kurį jam gydytojai įstatė į širdį. O juk visą tą laiką berniukas buvo narkozės būsenoje ir tikrai nieko negalėjo matyti.
Rusijos Mokslų akademijos Žmogaus smegenų instituto mokslininkai pastebėjo, kad gimdymo metu į gimdyvės psichikos paviršių išmetami ištisi blokai įvairių, anksčiau neužregistruotų neįprastų fenomenų. Kai kurios gimdyvės jautėsi tarsi “pakilusios nuo žemės”, kai kurios “skraidė” arba “stebėjo save iš šalies”. Absoliučiai visos moterys tvirtina, kad tuo metu visiškai išnyko skausmas. Kas dešimta moteris savo reginiuose matė ryškiai ir pagreitintai rodomą nugyventą gyvenimą.
Mokslininkai, specialiais klinikiniais metodais (hipnozė, speciali meditacija ir kt.) stengdamiesi sukelti astralines keliones, bando suprasti, kas tuo metu vyksta žmogaus smegenyse. Pasirodo, pereinant į astralinį kūną, iš pradžių pastebimas gana didelis aktyvumo padidėjimas dešiniajame pusrutulyje (su juo susiję suvokimas, erdvinis mąstymas, kūrybiniai sugebėjimai). Vis giliau pereinant į astralą, galvos smegenų žievės veiklos aktyvumas ima mažėti, o kartais – gilaus transo būsenoje – ir visiškai išnyksta. O juk mes manome, kad būtent smegenys, ir ypač jų žievė, kuriai priskiriamos “aukščiausios” intelektualios funkcijos, užtikrina informacijos suvokimą ir apdorojimą. Ir štai – “veikla išnyksta”!
Mokslininkai kol kas bando paaiškinti, kad astralinių kelionių metu organizme ima veikti kažkokie ypatingi, normalioje būsenoje neveikiantys mechanizmai, kurių “kilmė ir veikimo principas iki šiol lieka nežinomas”. Ezoterikai tai bando paaiškinti taip: “subtilioji” informacija, kuri mus pasiekia minčių vaizdiniais, priimama mūsų “subtiliųjų kūnų” ir per ypatingus energetinius centrus (čakras) patenka į ypatingus smegenų centrus. Ten informacija suprantama kaip kokie vaizdiniai ar “balsas iš aukščiau”.
Tiesa tai ar ne, kol kas mes nežinome. Tik mokslininkai sutinka su tuo, kad esant astralinei kelionei, labai pasikeičia laiko ir erdvės suvokimas. Žmogus gali persikelti į tolimą praeitį, netgi į tuos laikus, apie kuriuos neturi visiškai jokio supratimo. Pvz., galima papasakoti atvejį, kuris įvyko, kad vienas psichologas gydymo tikslais sukėlė astralinę kelionę vienam pacientui.
Paprastas darbininkas, niekada nesidomėjęs istorija, save pamatė Senovės Egipte dirbančiu balzamuotoju. Grįžus iš astralo į normalią būseną, vyras smulkiai papasakojo visą mumifikacijos procesą. Šį aprašymą perskaitė specialistas-egiptologas, kuris pasakė, kad tai – gryna tiesa. Dar daugiau, darbininko pasakojime buvo tokių detalių, apie kurias specialistai tik spėjo, kad jos buvo.
Kitu atveju žmogus astralinės kelionės metu dalyvavo kare tarp Anglijos ir Ispanijos, kuris vyko XVI-ame amžiuje. Jis buvo šventikas ir lydėjo ispanų karius. Žuvo apsuptoje Dunanoro tvirtovėje (vakarinė Airijos dalis) kartu su kitais ispanų kariais. Vienu metu ant savo rankos pamatė žiedą su antspaudu, ant kurio buvo išgraviruoti kažkokie inicialai. Po seanso, vyras nupiešė vizijose pamatytą žiedą. Jam pačiam pasidarė įdomu, todėl ėmė studijuoti archyvuose esančią medžiagą. Pasirodo, kelionės metu matytas epizodas – realus istorinis faktas. Archyvuose netgi pavyko rasti dokumentą, kuriame buvo nurodytas šventiko, lydėjusio ispanų karius šiame žygyje, vardas. Jis visiškai sutapo su inicialais, išgraviruotais ant žiedo.
Kelionėse į praeitį yra dar vienas įdomus momentas: žmogus save mato visiškai nepanašų į dabartinį. Gali viskas skirtis – ūgis, akių, plaukų ar odos spalva, svoris, netgi lytis. Tačiau vis tiek žmogus įsitikinęs: tai Aš!
Astralinių kelionių metu galima per keletą minučių su visomis smulkmenomis nugyventi ištisus gyvenimo metus. O kartais laikas visiškai sustoja. Štai ką pasakojo vienas iš pacientų: “Staiga pajutau absoliučią tuštumą, tarsi laikas visiškai sustojo. Nebuvo jokio anksčiau, vėliau, viršuje, apačioje, čia, tenai”. Tokioje būsenoje ir erdvė nebėra kliūtis – galima persikelti į bet kurią Žemės vietą, galima atsidurti kituose pasauliuose. Vienas dailininkas taip papasakojo apie astralinių kelionių metu matytus vaizdinius: “Aš patekau į besikeičiančią juodą erdvę, kur netgi “šviesos” spinduliai buvo juodi. Juodi siūlai sudėtingu tinklu apraizgė šią juodą erdvę. Šie siūlai sudarė nuostabaus grožio figūrą – gėlelę. Ji buvo tarsi apskaičiuota su matematiniu tikslumu… Nauji pasauliai skriejo į mane arba aš skriejau į juos, juose…”
Tokia būsena gali būti paaiškinama tuo, kad astralinės kelionės metu žmogus gali nugrimzti į kosmoso lauko realybę, kurioje gali “atsiverti” tie matavimai, kurie nesuvokiami įprastiniame mums pasaulyje.
♦♦♦
Šaltinis - Apiemistika.lt
Rosita- Mistikė
- Pranešimų skaičius : 31
Join date : 2012-09-20
Age : 27
Miestas : Šiauliai
*Paula*- Patyręs(usi)
- Pranešimų skaičius : 53
Join date : 2012-09-23
Age : 29
Re: Astralinės kelionės
MANTAS Št. 03 30, 2013 12:55 am
Iš tiesų aš domiuos šiuo dalyku, patiko Rositos straipsniai labai.
MANTAS- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 27
Join date : 2012-10-03
Age : 26
Miestas : Panevėžys
Re: Astralinės kelionės
Tomez Št. 03 30, 2013 1:21 am
Aš kartą bandžiau, ir kažkoks keistas jausmas buvo... Nu ždž tng pasakot.. ;ss
Tomez- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 39
Join date : 2012-09-19
Re: Astralinės kelionės
Rebeka Št. 03 30, 2013 1:44 am
Tomez, papasakok, man įdomu labai apie Astralines Keliones, norėčiau daugiau sužinoti. (:
Rebeka- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 27
Join date : 2013-03-30
Re: Astralinės kelionės
R3C Št. 03 30, 2013 2:07 am
Bandžiau kartą aš. Žodžiu gulėjau ilgai, prasidėjo ūžimas galvoj, kažkas pradėjo man akyse darytis, ir pamačiau save iš viršaus žalsvai mėlynam fone, bet tada išsigandau ir atsibudau vėl savyje kažkaip.. Daugiau nebebandžiau.
R3C- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 22
Join date : 2013-03-30
Re: Astralinės kelionės
Saulina Št. 03 30, 2013 1:25 pm
OMG :oR3C rašo:Bandžiau kartą aš. Žodžiu gulėjau ilgai, prasidėjo ūžimas galvoj, kažkas pradėjo man akyse darytis, ir pamačiau save iš viršaus žalsvai mėlynam fone, bet tada išsigandau ir atsibudau vėl savyje kažkaip.. Daugiau nebebandžiau.
Saulina- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 29
Join date : 2012-10-03
Re: Astralinės kelionės
Caramell' Št. 03 30, 2013 1:51 pm
Tikrai įdomu, reikės pamėgint vėl, nes kažkada bandžiau, bet neišėjo susikaupti. :|
Caramell'- Patyręs(usi)
- Pranešimų skaičius : 52
Join date : 2013-03-30
Re: Astralinės kelionės
Gabija Pen. 08 02, 2013 2:03 pm
Tomez rašo:Aš kartą bandžiau, ir kažkoks keistas jausmas buvo... Nu ždž tng pasakot.. ;ss
Papasakok. Šeip tikrai įdomus dalykas.
Gabija- Naujokas(ė)
- Pranešimų skaičius : 18
Join date : 2013-05-11
Age : 27
Miestas : Šiauliai
Permissions in this forum:
Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume|
|
|
